Kraujo vėžys

Kraujo vėžys

"Kaulų čiulpų donorystė". Sesers liga atvėrė akis: „Kaulų čiulpų nepritaupysi – verčiau kam nors išgelbėti gyvybę“

 

Apie kaulų čiulpų donorystės svarbą ir dažniausius jos mitus 31-erių Agnė kantriai gali pasakoti kiekvienam – draugui, kolegai ar visai nepažįstamam žmogui, priėjusiam prie informacinės kampanijos „Būk geras“ stendo. Viena iš 90 savanorystės programos „Draugų kalendorius“ dalyvių nesididžiuodama prisipažįsta, jog prieš šešerius metus tokio žodžių junginio – kaulų čiulpų donorystė – nežinojo, o donorystės procedūra atrodė bauginanti. 

„Apie kaulų čiulpų donorystę nežinojau visiškai nieko iki tol, kol kraujo vėžiu susirgo mano sesė. Netrukus paaiškėjo, jog jai bus reikalinga kaulų čiulpų transplantacija. Donorų pirmiausia ieško tarp šeimos narių ir man pasakė, jog rytoj atliks tyrimą bei nustatys, ar tinku būti kaulų čiulpų donore“, – prisimena Agnė.

Moteris pasakoja, jog iki minėto tyrimo buvo likusi para, todėl ji suskubo ieškoti informacijos internete: „Skaičiau įvairius forumus, kuriuose buvo prirašyta pačių baisiausių dalykų: kaip pjauna kaulą, kokia ši procedūra skausminga. Aš visą naktį negalėjau užmigti, nes maniau, kad tos procedūros metu man pjaus stuburą be nejautros. Buvo be galo baisu. Tuo metu buvo likusios kelios dienos iki Kalėdų, darbe vyko šventinis vakaras, o aš buvau tokia įsitempusi, jog tegalėjau galvoti apie tai, kaip rytoj man pjaus stuburą.“

Skaičiau įvairius forumus, kuriuose buvo prirašyta pačių baisiausių dalykų: kaip pjauna kaulą, kokia ši procedūra skausminga.

Kitą rytą iš baimės Agnė negalėjo nei valgyti, nei gerti: „Atvažiavau į ligoninę visa išbalusi. Nuėjome į procedūrinį kabinetą, iš venos paėmė 9 ml kraujo. Sėdžiu ir galvoju, jog dabar jau laukia ta baisioji procedūra, o seselė sako: „Jau viskas, gali eiti.“ Klausiu: „O daugiau nieko nedarysite?“, o seselė atsakė, kad procedūra jau atlikta. Tą akimirką supratau, kokia buvau kvaila, patikėjusi internete pateikta informacija ir neišsiaiškinusi visko taip, kaip priklauso.“

Sesės liga paskatino jauną moterį plačiau pasidomėti kaulų čiulpų donoryste – kaip ji vyksta, kokia procedūra laukia, jei esi tinkamas būti donoru, kiek lietuvių jau užsiregistravę: „Kuo daugiau į tai gilinausi, tuo paprasčiau viskas atrodė. Pradėjusi pasakoti apie kaulų čiulpų donorystę draugams, supratau, jog informacijos apie tai tikrai trūksta ir ne man vienai – niekas iš mano pažįstamų ar kolegų nežinojo apie galimybę išgelbėti gyvybę, tampant kaulų čiulpų donoru, ar to, jog užsiregistruoti yra visiškai paprasta, o pati donorystė nėra skausminga ir nekenkia žmogaus organizmui.“

Paklausta, kas būtų, jei dabar merginai paskambintų ir praneštų, jog yra žmogus, kuriam tinka jos kaulų čiulpai, pašnekovė džiaugsmingai atsako: „Šito skambučio aš labai laukiu. Tai yra mano svajonė. Labai norėčiau kažkam padėti donuodama savo kaulų čiulpus ir nebūti registre tik statistiniu vienetu. Juk išgelbėti žmogui gyvybę yra nuostabu, aš pati esu liudininkė to, kaip mano sesei galimybę gyventi padovanojo visiškai nepažįstamas žmogus. Tai įkvepia.“

 

Noras greičiau surasti donorą sesei

Anot Agnės, savanoriauti tokioje srityje ji niekada neplanavo, tačiau paaiškėjus, jog trejais metais jaunesnės sesers donore būti negalės ir norint jai išgelbėti gyvybę, donoro bus ieškoma Lietuvos ir Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registruose, mergina nutarė prisidėti prie registro didinimo.

„Pasidomėjusi sužinojau, jog registre donorų nėra daug, o lietuviai labiausiai ir tinka savo tautiečiams. Pamenu, vėlyvą vakarą Santariškių ligoninėje su vyru kalbėjome, jog reikia skatinti lietuvius registruotis, surengiant didelį koncertą, kuriame pasirodytų žymūs atlikėjai, o renginio metu žmonės būtų kviečiami registruotis. Savo idėją papasakojome jaunam gydytojui, kuris jai entuziastingai pritarė. Taip suorganizavome pirmą ir itin sėkmingą renginį „Gyventi negalima mirti“ – jo metu į kaulų čiulpų donorų registrą buvo įtrauktas 331 asmuo“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Aš nieko apie tai nežinojau, o dabar suvokiu kaulų čiulpų donorystės svarbą ir žinau, kad žmonės gali mirti neradus tinkamo donoro.

Noru greičiau surasti donorą ūmine leukemija sergančiai 22-ejų sesei ir kitiems laukiantiems donoro prasidėjusi Agnės savanorystė tęsėsi ir vėliau – antrais metais renginys „Gyventi negalima mirti“ buvo surengtas didžiuosiuose šalies miestuose.

„Nors vėliau kurį laiką šia veikla neužsiėmiau, bet mintys apie negiminingų kaulų čiulpų donorų registro plėtimą, visuomenės informavimą nuolat sukosi galvoje. Girdėdama žmones sakant: „Aš nieko apie tai nežinojau, o dabar suvokiu kaulų čiulpų donorystės svarbą ir žinau, kad žmonės gali mirti neradus tinkamo donoro“, supratau, jog būtina ir toliau dirbti šia kryptimi. Į savanorystės programos „Draugų kalendorius“ pristatymą nueiti paskatino mano vyras, taip aš ir tapau oficialia savanore“, – šypsosi ji.

 

Dalijasi savo patirtimi ir žiniomis

Agnė pripažįsta, jog jaunai, dirbančiai, mezgimo tinklaraštį rašančiai, šeimą turinčiai moteriai laiko savanorystei rasti nėra lengva, tačiau jos prasmę ji suvokia puikiai: „Aš galvoju, jog negalima visą gyvenimą gyventi vien tik sau ir dėl savęs, turi tam tikrą duoklę atiduoti ir pasauliui, žmonėms, kurie tave supa, padaryti kažką gero, nes tas gėris kažkokiu būdu tau grįžta. Negalime būti savanaudžiai, turime dalintis gerumu, padėti kitiems, o savanorystė ir yra to išraiška. Man atrodo normalu kiekvienais metais kažką paaukoti ne pelno siekiančioms, visuomeninėms organizacijoms, todėl kartais aukoju pinigų, atiduodu daiktų, o „Draugų kalendoriuje“ – savo laiką ir idėjas.“

 

Daugiau rasite dienraštyje 15min.lt

Daugiau informacijos: