Pacientams

Pagrindinė gimdos kaklelio vėžio atsiradimo priežastis yra žmogaus papilomos virusas.Šiandien yra žinoma daugiau nei 100 žmogaus papilomos viruso tipų. Pavojingi žmogui yra 40 tipų. Iš ju tik 15 sukelia gimdos kaklelio vėžį. Is tu 15 dažniausiai yra sutinkamas 16 ir 18 žmogaus papilomos viruso tipas, kuris sukelia gimdos kaklelio vėžį.

Į gimdos kaklelio epitelį patekusio viruso DNR pakeičia ląstelės genomą ir paleidžia onkoproteinus, kurie yra svarbūs normaliai ląstelei transformuojantis į vėžinę. Vokiečiui profesoriui Haraldui zur Hausenui (Harald zur Hausen) už gimdos kaklelio vėžį sukeliančio žmogaus papilomos viruso atradimą 2008 metais buvo paskirta Nobelio premija.Profesorius paskelbė, jog žmogaus papilomos viruso onkogeniniai tipai sukelia gimdos kaklelio vežį paskatino profilaktinių vakcinų nuo ŽPV kūrimą.

Kaip apčiuopti šį moterų žudiką?

Vienas is būdų sumažinti susirgimo gimdos kaklelio vėžiu riziką – reguliariai tikrintis sveikatą.

Citologiniai gimdos kaklelio tyrImai parodo ankstyvuosius patologinius gimdos kaklelio pokyčius, tad yra didelė tikimybė ligą sustabdyti ar pradėti laiku gydyti.

Europos komisija ir Europos gimdos kaklelio vėžio draugija kasmet paskutinę sausio savaitę skiria gimdos kaklelio vėžio profilaktikai. Jos tikslas yra šnekėti, kad nenublanktų ši problema, priminti visoms moterims apie pavojų, o Europos valstybėms ir jų sveikatos politikams – jog privalo apsaugoti savo motinas, dukras ir seseris…

Rizika

Yra žinoma, kad vyresnės moterys serga dažniau nei jaunos. Taip pat daugiau rizikuoja negimdžiusios ir nemaitinusios krūtimi.

Krūties vėžio rizika padidėja moterims, kurių mėnesinės prasidėjo anksti ir toms, kurių menopauzė prasidėjo vėliau. Tai susiję su estrogenų gamyba.

Įtakos krūties vėžiui išsivystyti gali turėti ir egzogeniniai estrogenai, kurių yra kontraceptiniuose vaistuose ir pakaitinės hormonų terapijos preparatuose. Be to, krūties vėžį gali nulemti gyvensena – po menopauzės atsirandantis nutukimas, piktnaudžiavimas alkoholiu, mažas fizinis aktyvumas.

5–10 procentų krūties vėžio atvejų yra paveldimi. Jeigu moteriai nustatomi genetiniai pokyčiai, ji dažniau serga abiejų krūtų vėžiu, padidėja ir kiaušidžių arba storosios žarnos vėžio rizika. Nustačius šių genų mutacijas galima siūlyti moterims profilaktiškai pašalinti abi krūtis, kiaušides.

Mirštamumas

Iš visų piktybinių ligų mirštamumas nuo krūties vėžio pasaulyje yra penktoje vietoje. Mirštamumą pirmiausia lemia tai, kada liga nustatoma.

Pažangiose šalyse mirštamumą nuo krūties vėžio gerokai sumažino atrankinės moterų patikros programos, visuomenės informavimas apie vėžio rizikos veiksnius ir ankstyvą diagnostiką. Tai svarbu, nes galimybės sumažinti sergamumą yra labai ribotos.

Lietuvoje medikai taip pat pastebi teigiamų tendencijų – dėl mamografinės krūties vėžio patikros ankstyvos diagnozės atvejų daugėja, bet vis dar neretai nustatomas ir vėlyvos stadijos vėžys.
Onkologai tikisi, kad patikros programa ir galimybė kiekvienai pacientei skirti jai tinkamiausią gydymo metodą sumažins Lietuvos moterų mirštamumą nuo šios ligos.

Tyrimai

Krūties vėžio diagnostika nuolat tobulėja. Anksti nustatyti naviką padeda skaitmeninė mamografija, o magnetinio rezonanso tomografijos tyrimais pavyksta atskleisti, kiek navikas yra išplitęs. Tai padeda ir  gydytojams, ir ligonei apsispręsti, kokia turėtų būti operacija.

Vėžio diagnozė patvirtinama morfologiškai, tai yra atlikus biopsiją, kai specialia adata tyrimams paimamas audinių stulpelis. Morfologinis tyrimas – pats svarbiausias metodas patvirtinant krūties vėžį.

Norint įveikti vėžį labai svarbu žinoti ir krūties vėžio ląstelių biologines savybes – mat skirtingas ląsteles galima veikti specifiniais vaistais. Tai sužinoti taip pat padeda biopsija.

Biopsija. Kada atliekama?

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Rentgeno skyriaus vadovės Eglės Jonaitienės teigimu, biopsija dėl krūties vėžio atliekama prieš operaciją, taip pat tais atvejais, kai dariniai krūtyse gydytojams neaiškūs. arba tais atvejais, jei operacija tuo metu negalima.

Ištyrus audinius paaiškėja, koks auglys – gerybinis ar piktybinis, kiek jis agresyvus, kokios jo augimo prognozės. Tai žinodami gydytojai sprendžia, kokios apimties operacija bus atliekama, koks gydymas reikalingas moteriai.

Tyrimas – tai nedidelė intervencija į kūną, atliekama taikant skausmo malšinimo priemones. Atlikus nedidelį pjūvį į krūtį įleidžiama adata ir iš didesnių ar mažesnių, kartais net neapčiuopiamų ligos židinių paimama medžiagos tyrimams. Visi veiksmai stebimi kontroliuojant rentgenu arba mamografu.
Po šio tyrimo moterims dažniausiai lieka tik didesnė ar mažesnė kraujosruva.

Bendrovė „Roche Lietuva“ jau daugiau nei penkerius metus šalies ligonines remia adatomis krūties vėžio biopsijai.

Šis tyrimas atliekamas visoms moterims, kurioms jo reikia. Tai leidžia nustatyti tikslią diagnozę ir palengvina gydytojų darbą.

Kokie požymiai turi paskatinti kreiptis į gydytoją?

Pagrindinis ligos požymis – krūtyje užčiuopiamas kietas neskausmingas darinys. Tačiau darinys neretai apčiuopiamas tuomet, kai liga jau yra pažengusi ar išplitusi. Todėl rekomenduojama moterims nuolat tikrintis.

Pagal atrankinę mamografinės patikros programą Lietuvoje 50 metų sulaukusioms moterims kas porą metų atliekamas tyrimas mamografu. Tai leidžia užtikti auglį, kai jis dar neapčiuopiamas. Tuomet galima tikėtis daug geresnių gydymo rezultatų.
Savityra nėra tikslus metodas, tačiau jos taip pat nereikėtų pamiršti.

– Ar įmanoma pastebėti pirmuosius šios ligos požymius?

– Yra keletas bazaliomų tipų, nuo kurių priklauso, kaip greitai jos auga, kokį gydymą teks pasirinkti, kokia rizika, kad odos vėžys gali pasikartoti.

Pirmieji požymiai gali būti maži, dažniausiai kūno odos spalvos mazgeliai ar gumbeliai su paviršinėmis išsiplėtusiomis kraujagyslėmis, dažniausiai aptinkami ant veido, aplink akis, nosį, ant kaktos, ausų, kaklo srityje – tai vadinamoji mazginė bazalioma.

Negydomas mazgas didėja, plinta gilyn ir gali išopėti – tai jau išopėjusi bazaliomos forma.
Bazalioma gali plisti odos paviršiumi ir priminti egzemą ar žvynelinę – tai rausvo atspalvio šerpetojanti plokštelė, paprastai atsirandanti liemens, krūtinės srityse, ant galūnių – tai paviršiumi plintanti bazalioma.

Taip pat gali susidaryti tamsus mazgelis – pigmentinė bazalioma, kuri dažnai supainiojama su melanoma ar seborėjine keratoze.

Sklerozuojanti bazalioma – rečiausia šios ligos forma, kai vėžinės ląstelės plinta taip, kad jų paplitimo ribos neaiškios. Tokį darinį labai sudėtinga visiškai pašalinti.

Visi šie dariniai paprastai būna neskausmingi, jų neniežti. Todėl dažnai žmonės į tai numoja ranka arba jų apskritai nepastebi.

Savo pacientus nuolat mokome, kad jei ant kūno atsiranda darinys, kuris nenyksta, o po truputį didėja, šerpetoja ir du mėnesius negyja naudojant įprastas priemones, būtina kreiptis į specialistus. Ypač jei žmogus – vyresnio amžiaus.

Tačiau pastaruoju metu ši liga apninka ir jaunesnius žmones.

Apskritai pastarąjį dešimtmetį odos vėžio atvejų labai sparčiai daugėja visame pasaulyje.

– Su kuo tai susiję, kas dažniausiai sukelia šią ligą?

– Pagrindiniai rizikos veiksniai – ultravioletiniai spinduliai. Pavojingas yra ne tiek momentinis stiprus nudegimas, kiek ilgalaikis saulės poveikis. Žmonės, kurie metų metus kepinasi saulėje ir kurių šviesi oda (I ir II tipo), ypač rizikuoja susirgti.

Bazaliomos dažniausiai atsiranda mažiausiai nuo saulės spindulių apsaugotose kūno vietose – ant veido, kaklo. Nemažai įtakos turi genetinis polinkis sirgti bazalioma. Be abejo, rizika susirgti odos vėžiu didėja, kai nusilpęs imunitetas, vartojami įvairūs vaistai. Riebus kasdienis maistas taip pat gali išprovokuoti šios ligos atsiradimą.

Nustatyta, kad daugiau kaip 90 procentų sergančių bazalinių ląstelių karcinoma būna pakitęs vadinamasis Hedgehog signalinis kelias. Ankstyvose žmogaus gyvenimo stadijose, ypač vystantis embrionui, Hedgehog signalinis kelias dalyvauja perduodant augimo signalus ląstelei, reguliuoja tinkamą organų ir audinių augimą bei vystymąsi. Vėliau jo aktyvumas organizme mažėja. Pastebėta, kad Hedgehog signalinio kelio molekuliniai pakitimai skatina bazaliomos atsiradimą.

– Jeigu žmonės atsakingiau rūpintųsi savimi ir savo kūnu, odos ligas anksti pastebėtų ir galbūt nesunkiai jas įveiktų?

– Tai tiesa. Odos vėžį lengva ne tik pastebėti, bet ir gydyti, jei jis aptinkamas ankstyvos stadijos. Juk jis matomas, nepasislėpęs kur nors skrandyje ar žarnyne.

Laiku diagnozavus bazaliomą, ją išgydyti nėra sudėtinga. Todėl jeigu kas nors kelia nerimą, nereikia bijoti užsukti pas dermatologą.

Būtina kartą per mėnesį po vonios procedūrų apžiūrėti visą savo kūną, ar neatsirado naujų darinių, bėrimų, ar nepakito apgamai. Ypač tai aktualu prieš vasarą ir po jos.

– Kokie bazaliomos gydymo metodai taikomi Lietuvoje?

– Gydymo taktika priklauso nuo paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės ir naviko vietos bei jo paties savybių. Geriausias gydymo metodas – chirurginis darinio pašalinimas. Po to histologinis šio darinio tyrimas parodo, ar navikas visiškai pašalintas, kokia jo plitimo ir morfologinė forma.

Jei didesnis vėžio mazgas atsiranda ant skruosto, kaktos ar ausies kaušelyje, jį sudėtingiau pašalinti, reikia plastikos chirurgo pagalbos.

Sunkiai anatomiškai prieinamose vietose gali būti sėkmingai taikomas spindulinis gydymas.

Paviršiuje susiformavusioms mažo skersmens bazaliomoms gydyti galima naudoti specialų gydomąjį kremą, o jei navikas didesnio skersmens, jau šešerius metus taikome fotodinaminę terapiją – vėžinės ląstelės žūsta paveiktos tam tikros medžiagos ir tam tikro ilgio spindulių. Sveikų ląstelių tai nepaliečia. Po kelių fotodinaminės terapijos seansų paviršiuje susiformavusi bazalioma visiškai išgydoma, nelieka randų.

Negydomas vėžys savaime nedingsta, o tik plinta platyn ir gilyn. Bet dėl keisčiausių priežasčių žmonės nesikreipia į medikus – matyt, nežino, kur, bijo, kad išgirs baisią diagnozę. Tad kol neskauda, nesikreipia į mus. O vis didėjančią bazaliomą slepia po kepure, akiniais – išradingumo netrūksta.

– Kada reikia gydymo?

– Bazalinių ląstelių karcinoma dažniausiai atsiranda veido arba galvos srityse.

Kai liga pakenkia nedidelį odos plotą, įprastas gydymo būdas yra operacija, o sudėtingesniais atvejais – spindulinis gydymas.

Vienam iš šimto pacientų negydyta arba pasikartojanti liga gali skverbtis į aplinkinius organus, pavyzdžiui, jutimo (ausis, nosį, akis), kaulus ar kitus audinius.

Nelygu pažeidimo vieta, išplitusi bazalinių ląstelių karcinoma gali bjauroti išvaizdą, o chirurginis arba spindulinis gydymas gali pažeisti jutimo organus ir sutrikdyti jų funkciją – žmogus gali netekti regos arba klausos.

Tokiais sudėtingais atvejais pacientui reikia medikamentinio gydymo.

Smogė netikėtai

Nacionaliniame vėžio institute besigydanti V.Juodišienė neprisiminė, kad būtų kada nors sunerimusi dėl plaučių. Tai, kad vėžys buvo laiku nustatytas, ji vadino atsitiktinumu.

Šiemet balandžio 16-ąją pasiėmusi atostogų ji išvyko aplankyti Airijoje gyvenančių savo dviejų sūnų ir anūkų.

„Buvau sveika, bet kažkodėl per viešnagę temperatūra pakilo iki 39 laipsnių“, – prisimena moteris.

Tik grįžus į Lietuvą šeimos gydytoja nustatė plaučių uždegimą ir dėl visa ko nusiuntė pasikonsultuoti su onkologu, nes rentgeno nuotraukoje buvo matomas neaiškus darinys.

Anksčiau moteris manė, kad plaučių vėžys yra rūkančių vyrų liga, todėl jai tai negresia.

Sunkiai susirgusi V.Juodišienė rimtai susimąstė: „Tikriausiai Dievas man davė ženklą sustoti ir pagalvoti, ar reikia viso to, ką iki šiol dariau.“

Gera sveikata jai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Ji niekada nerūkė, tik švenčių metu leisdavo sau pakelti taurę vyno. Ir gydymąsi ligoninėje moteris vadino atostogų pratęsimu, nes per 35 darbo metus tik du kartus buvo susirgusi ir gavusi nedarbingumo pažymėjimą.

Tikėjo, kad pasveiks

V.Juodišienė neabejojo, kad pavyks pasveikti: „Stengiuosi būti optimistė, esu kilusi iš didelės šeimos, sulaukiu ligoninėje daug lankytojų, todėl noriu visiems įkvėpti viltį, kad tikrai viskas bus gerai.“

Praėjusią savaitę, birželio 9-ąją, atlikus plaučių operaciją moteriai iš pradžių buvo sunku kalbėti, ypač telefonu. Ne tik užlūždavo balsas, bet ir buvo sunku įkvėpti.

Bet ligonė nesiskundė fizine kančia.

Kur kas labiau ją vargino būsena prieš operaciją, kai slėgė nežinomybė.

Po operacijos ji pasijuto kaip kitame pasaulyje, nes nuolat visų buvo lepinama dėmesiu.

Netgi kineziterapeuto patarimai, kaip reikia kvėpuoti, V.Juodišienei iš pradžių atrodė kaip vaikiškas žaidimas.

Ji negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors pasijus tokia silpna ir priklausoma nuo kitų.

Plaučių operacija moteriai – sunkus išbandymas, ir dar praeis ne viena savaitė, kol sugis pjūvis po krūtine.

„Sunkiai susirgus laukia ilgas darbas – turi nepasiduoti ir stiprinti sveikatą. Niekas kitas už mane neatliks šio darbo. Kiekvienam šios ligoninės pacientui yra blogai, nes jis serga vėžiu. Todėl privalau galvoti ne apie ligą, o apie gyvenimą, turiu kovoti už save“, – vilties nepraranda V.Juodišienė.

Neranda atsakymo

Pasveikusi ji neketina keisti savo gyvenimo būdo.

Fiziškai stipri moteris iki susirgdama daug laiko skyrė šiltnamiui ir daržui – stengėsi užsiauginti kuo daugiau ekologiškų daržovių, nes pirkdama jų kitur ne visada būdavo rami, ar jos nėra sukaupusios kokių nors cheminių medžiagų.

Rinkdamasi maisto produktus ji atidžiai perskaitydavo etiketes, kad įsitikintų, ar juose nėra maisto priedų, įvairių konservantų.

Svarstydama, kas galėjo sukelti plaučių vėžį, ji nerado atsakymo.

Akcinėje bendrovėje „Grigiškės“ dirbanti moteris tikino, kad jos darbo sąlygos puikios.

Ligoninėje žmoną dažnai lankantis vyras taip pat dirba toje pačioje Grigiškių bendrovėje.

Ceche jis kvėpuoja dulkėmis, o jo žmona dirba prie kompiuterio biure, kur nėra jokio aplinkos užterštumo.

„Man pakenkti galėjo nebent kompiuteris“, – netvirtai pasakė pašnekovė.

V.Juodišienės liga – pavyzdys, kaip plaučių vėžys nusitaiko į nerūkančias ir sveiką gyvenimo būdą pasirenkančias moteris.

Kenkia ne tik rūkymas, bet ir aliejaus garai

Kasmet Lietuvoje nustatoma iki 1,5 tūkstančio naujų plaučio vėžio atvejų. Didžiausią ligonių dalį sudaro 60–70 metų vyrai, pradėję rūkyti prieš 30 ar 40 metų.

Tačiau didelė bėda – jaunos moterys, kurios niekada nerūkė, propagavo sveiką gyvenimo būdą, netgi laikėsi vegetarizmo ir vis tiek susirgo plaučių vėžiu.

Vien Lietuvoje nuo plaučių vėžio miršta tiek žmonių, kiek nuo krūties, prostatos ir storosios žarnos vėžio kartu sudėjus.

Viena svarbiausių priežasčių – rūkymas. Rizika susirgti plaučių vėžiu rūkantiesiems yra dešimt kartų didesnė nei nerūkantiems asmenims.

Daugiau nei 80 proc. pacientų gali kaltinti save, kad rūkė. Yra žinoma, kokios tabake esančios medžiagos išsiskiria tam tikroje temperatūroje ir kaip jos veikia gleivinės ląsteles.

Plaučių vėžį gali nulemti ir aplinkos veiksniai, nes žmonės gyvena apsupti jonizuojančios spinduliuotės. Pavyzdžiui, labai mažas radono – radioaktyviųjų dujų – kiekis yra gamtiniuose vandenyse. Iš statybinių medžiagų radonas kaupiasi patalpose. Šiuo metu įmanoma išmatuoti radono koncentraciją patalpose.

Plaučiams kenksmingos ir asbesto dulkės. Asbesto šaltinis – šiferio stogai. Yra žinoma, kad žmonės, gyvenantys asbesto turinčiuose namuose, kur kas dažniau serga plaučių vėžiu.

Šią hipotezę patvirtino ir vilniečiai onkologai, kurie kartu su švedais ieškojo asbesto kristalų plaučių audiniuose, – sveiko žmogaus plaučiuose neturėtų būti tokių cheminių medžiagų.

Plaučių vėžiui atsirasti taip pat turi reikšmės tai, ką valgome ir geriame. Užterštas sunkiaisiais metalais vanduo irgi yra pavojingas.

Azijoje, kur sparčiai daugėja plaučių vėžiu sergančių moterų, tai siejama su darbu virtuvėje, kur tvyro įkaitusio aliejaus garai. Mėgstančios daug gaminti Lietuvos moterys taip pat nėra apsaugotos nuo plaučių vėžio, nes į jų kvėpavimo takus taip pat patenka aliejaus garų. Netgi namų šeimininkėms gresia toks pavojus.

Klastinga liga sunkiai įveikiama

Nacionalinio vėžio instituto Krūtinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas, profesorius Saulius Cicėnas paaiškino, koks klastingas yra plaučių vėžys.

„Lietuvoje pastaruosius trejus metus mažėja sergamumas plaučių vėžiu. Tad džiaugiamės, kad taip pat mažėja ir mirštamumas nuo šios ligos.

Tačiau nėra gerai tai, kad apie 80 procentų pacientų patenka į gydytojų akiratį jau išplitus plaučių vėžiui. Mūsų pagrindinis tikslas – kuo anksčiau diagnozuoti šią onkologinę ligą. Nėra klastingesnės ligos už plaučių vėžį. Plaučių vėžio gydymas visame pasaulyje – keblus dalykas, Lietuvoje taip pat ši liga sunkiau gydoma ir rezultatai nėra stulbinantys.

Todėl patarčiau kiekvienam žmogui, švenčiančiam 40-ąjį gimtadienį, pasitikrinti sveikatą ir po to tai daryti kasmet. Jei vargina kosulys, silpnumas, dusulys, skausmas kvėpuojant, sumažėja kūno svoris, būtina apsilankyti pas gydytoją ir pasidaryti rentgeno nuotrauką.

Susirgę plaučių vėžiu ne visi žmonės miršta. Yra ligonių, kurie praėjus 10 metų nuo plaučių operacijos sėkmingai gyvena. Norėtume, kad tokių pacientų būtų daugiau.

Per pastaruosius du dešimtmečius daug kas pasikeitė gydant plaučių vėžį. Anksčiau nustatę išplitusį plaučių vėžį žmogaus beveik negydydavome, jis gyvendavo tiek, kiek jam skirta.

Bet įvyko ne vienas proveržis – daug sužinota apie pačią navikinę ląstelę, todėl pavyko sukurti naujų vaistų ir naujų gydymo būdų.

Mokslininkai akcentuoja, kad tam tikrų hormoninių receptorių raiška yra svarbi ne tik sergant krūties, bet ir plaučių vėžiu. Plaučių ląstelėse aptikus tokių receptorių – tai blogos prognozės ženklas.

Yra ir tokių mokslinių darbų, kuriuose aprašoma, kad plaučių vėžiu sergančios moterys yra gydomos tokiais pačiais chemoterapijos preparatais, kurie skiriami ir susirgus krūties vėžiu.

Plaučių vėžys yra kaip chameleonas, sugebantis keisti savo spalvą. Piktybinės ląstelės suardo atakas, kurios būna nukreiptos prieš jas. Kad ir ką darytum, visame pasaulyje plaučių vėžio gydymo rezultatai nėra džiuginantys.

Šiuo požiūriu Lietuva nesiekia Europos Sąjungos vidurkio, mums dar trūksta kelių procentų, kad galėtume atsidurti aukščiau šios raudonosios linijos. Kitos šalys yra aukščiau šios linijos, nes jose nepasitaiko tokių užleistų plaučių vėžio stadijų kaip Lietuvoje.

Anksčiau buvo kalbama, kad plaučių vėžys nėra jautrus imunoterapijai. Bet mokslininkams pavyko atrasti du naujus receptorius, kurie siejami su imunoterapija.

Netgi pavyko sukurti du naujus preparatus, blokuojančius šiuos receptorius.

JAV klinikinės onkologijos suvažiavime mokslininkai paskelbė, kad įmanoma net 27 procentais pailginti pacientų gyvenimo trukmę netgi tada, kai jie serga ketvirtos stadijos plaučių vėžiu.

Tokia galimybė atsiveria tada, kai yra blokuojami hormoniniai receptoriai. Kita vertus, gydymas labai brangus, todėl daugelis valstybių neišgali kompensuoti naujų medikamentų. Lietuvoje pacientai gali gauti šių vaistų tik tada, kai dalyvauja klinikiniuose tyrimuose“, – aiškino S.Cicėnas.

Kokiems žmonėms kyla rizika susirgti skrandžio vėžiu?

Didesnė rizika kyla žmonėms, kurie vartoja daug rūkyto, sūdyto ir konservuoto maisto. Rūkytuose mėsos gaminiuose dažnai randama nitratų ir nitritų, kuriuos tam tikros bakterijos, pavyzdžiui, Helicobacter pylori, gali paversti pavojingomis vėžį sukeliančiomis medžiagomis. Helicobacter pylori – tai skrandžio gleivinėje apsigyvenančios bakterijos, kurios taip pat sukelia opaligę. Jeigu skrandyje užtinkama šių bakterijų, pacientai gydomi antibiotikais. Helicobacter pylori išnaikinimas labai sumažina riziką susirgti skrandžio vėžiu. Ir pati opa sietina su vėžiu – jeigu ji negydoma, ilgainiui iš jos gali išsivystyti piktybinė liga. Įtakos skrandžio vėžiui išsivystyti gali turėti ir lėtinis atrofinis gastritas, rūkymas, netgi rasiniai ypatumai – daugiau sergama Rytų šalyse – Korėjoje, Japonijoje.

Skrandžio vėžio požymiai

Tokie skrandžio vėžio požymiai kaip skausmas, ryškus svorio netekimas, pykinimas, kraujavimas iš virškinamojo trakto, juodos išmatos neretai atsiranda vėliau. O pirmieji simptomai – labiau neapibrėžti. Tai gali būti sunkumo jausmas pavalgius, bendras silpnumas.

Kaip diagnozuojamas skrandžio vėžys?

Vienas pagrindinių – tyrimas gastroskopu. Jo metu galima apžiūrėti skrandį iš vidaus ir, kilus įtarimui, paimti gabalėlį audinio ištirti. Šis tyrimas atliekamas, jeigu žmogus skundžiasi sutrikusia skrandžio veikla, sunkumo jausmu pavalgius, jeigu jam nustatoma mažakraujystė – ši būklė gali išsivystyti ir dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto. Norint patikslinti, kiek liga išplitusi, vėliau gali būti atliekami papildomi ultragarsiniai ar radiologiniai tyrimai.

Kokie gydymo metodai taikomi?

Ankstyvomis stadijomis pagrindinis gydymas – operacija. Jos metu pašalinamas navikas, regioniniai limfmazgiai ir dažniausiai to pakanka.  Kai liga išplinta, tenka taikyti chemoterapiją, kartais ją derinti su spinduliniu gydymu. Toks gydymas taikomas apie pusę metų po operacijos. Kai nustatoma, kad vėžys išplitęs vietiškai, pradėti gydyti galima ir nuo chemoterapijos. Skiriami trys ciklai chemoterapijos prieš operaciją ir trys – po jos. Kai liga išplitusi dar labiau, metastazių randama ir kituose organuose, operuoti neberekomenduojama, nebent dėl naviko nebepraeina maistas arba iš
jo kraujuoja. Pacientai gydomi chemoterapija.

Ar yra priemonių, kurios galėtų pakeisti chemoterapiją?

Kai kuriems sergantiesiems skrandžio vėžiu jau galima taikyti biologinę terapiją. Ji dažniausiai derinama su chemoterapija. Chemoterapijos preparatai veikia greitai besidauginančias ląsteles. Jos dažniausiai būna navike, bet taip pat jų yra ir kaulų čiulpuose, plaukų folikuluose, žarnyno gleivinėje. Dėl to chemoterapija gali sukelti šalutinių reiškinių – pablogėja kraujo rodikliai, ima slinkti plaukai, atsiranda kitų nemalonių pojūčių. Stengiamasi išrasti vaistus, kurie turėtų kuo mažiau poveikio organizmui  ir veiktų tiktai navikines ląsteles. Taip atsirado medikamentai, kurie veikia tiktai tam tikrus baltymus, būdingus navikinei ląstelei. Vienas tokių preparatų kartu su chemoterapija gali būti skiriamas ir sergantiesiems skrandžio vėžiu. Šis vaistas veikia naviko ląstelių paviršiuje esantį baltymą (HER2).
Laboratorijoje ištyrus naviko mėginius ir paaiškėjus, kad yra padidėjusi HER2 baltymo raiška ląstelės paviršiuje, galima skirti biologinę terapiją. Derinant chemoterapiją ir biologinę terapiją pasiekiami geresni rezultatai gydant išplitusį skrandžio vėžį, ir pacientai gyvena ilgiau. Biologinę terapiją kompensuoja ligonių kasos.

Apie tai – pokalbis su Nacionalinio vėžio instituto onkologe chemoterapeute Edita Baltruškevičiene.

– Per pastaruosius 30 metų Lietuvoje storosios žarnos vėžio atvejų padaugėjo beveik du kartus. Kodėl? Ar panašiai sergama ir, pavyzdžiui, Amerikoje ar Azijoje?

– Manoma, kad ateityje ligos atvejų tik daugės. Storosios žarnos vėžiu dažniau sergama išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, taip pat ši liga dažnesnė tarp žmonių, priklausančių aukštesniam socialiniam sluoksniui. Jau įrodyta, kad šiai ligai įtakos turi mažas fizinis aktyvumas, gausus raudonos mėsos, riebaus ir kaloringo maisto vartojimas. Tačiau pastaraisiais metais ligos atvejų daugėja ir Pietryčių Azijoje, Indijoje, kur mitybos įpročiai ir gyvenimo būdas labai skiriasi nuo vakarietiškojo. Tai tik įrodo, kad tikslios šios ligos priežastys iki šiol dar nėra žinomos.

– Vadinasi, ne visuomet dėl storosios žarnos vėžio galima kaltinti netikusią mitybą?

– Pasakyti tiksliai, kas sukėlė vėžį, – sunku. Šiai ligai įtakos gali turėti ir storosios žarnos polipai, iš kurių ilgainiui išsivysto vėžys. Maždaug 3–4 proc. pacientų priežastys – paveldimos. Šiais atvejais storosios žarnos vėžys gali išsivystyti gerokai anksčiau.

– Kokio amžiaus ir lyties žmonės patenka į rizikos susirgti vėžiu grupę?

– Sergamumas storosios žarnos vėžiu pradeda didėti tarp žmonių, sulaukusių 50 metų. Didžiausias sergamumas sulaukus 65–80 metų. Būtent šios rizikos grupės pacientams rekomenduojama pradėti aktyviai tikrintis. Lietuvoje veikia storosios žarnos vėžio prevencijos programa, kurios esmė – rekomenduoti visiems vyresniems kaip 50 metų žmonėms atlikti slapto kraujo išmatose testą. Jei testas teigiamas, toliau atliekami sudėtingesni tyrimai.

– Kokie požymiai turi priversti sunerimti?

– Storosios žarnos vėžio eiga dažniausiai būna slapta, o požymių atsiranda tiktai ligai jau pažengus. Dėl to maždaug pusė ligos atvejų nustatoma jau pažengusios stadijos – trečiosios ar ketvirtosios. Ligos pradžioje žmogus gali visiškai nieko nejausti. Todėl tokie svarbūs slapto kraujo išmatose
tyrimai. Vėliau gali atsirasti pilvo pūtimas, gleivių arba kraujo išmatose, žmogų ima varginti bendras silpnumas, svorio kritimas. Gali varginti vidurių užkietėjimas arba, atvirkščiai, visiškai priešingi simptomai – viduriavimas ar staiga užeinantis noras pasituštinti. Kai navikas tampa didelis, jis gali visiškai užkimšti žarnos spindį. Tokiais atvejais išsivysto žarnų nepraeinamumas – būtina skubi operacija.

– Kaip gydomi storosios žarnos vėžiu susirgę ligoniai?

– Per pastaruosius dešimt metų storosios žarnos vėžio gydymas labai pažengė į priekį. Dabar gydymas – kompleksinis: derinama operacija, chemoterapija, biologinė terapija, o tam tikrais atvejais – gydymas spinduliais. Galiu patikinti – specializuotose šalies gydymo įstaigose galime užtikrinti pasaulinius standartus atitinkantį storosios žarnos vėžio gydymą. Pacientų, kuriems nustatytas išplitęs storosios žarnos vėžys, galimybes gyventi labai padidino nauji chemoterapijai skirti preparatai ir biologinė terapija. Biologiniai preparatai yra naujausi vaistai, kurie tikslingai veikia navikinei ląstelei būdingus pokyčius ir mažiau veikia sveikas ląsteles. Dėl to biologinė terapija sukelia lengvesnius šalutinius reiškinius nei chemoterapija. Bet biologinė terapija tinka ne visiems pacientams. Nuspėti, ar šis gydymas bus efektyvus, leidžia tam tikri specifiniai žymenys. Geriausi rezultatai pasiekiami biologinę terapiją derinant su chemoterapija. Chemoterapijos labai ilgai tęsti negalima dėl jos sukeliamų šalutinių reiškinių. Todėl dažniausiai laikomasi šio gydymo principo – skiriama tam tikras kiekis ciklų chemoterapijos kartu su biologine terapija, o kai ligą pavyksta sutramdyti, tęsiama tik biologinė terapija. Iki šiol onkologijoje galiojo principas – jeigu taikant vieną preparatą liga progresuoja, pakeičiame jį kitu. Pastaruoju metu atsirado duomenų, kad tam tikros rūšies biologinė terapija yra efektyvi ir ligai progresuojant. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad kraujagyslių susidarymą slopinantys biologiniai vaistai storosios žarnos vėžiui gydyti skiriami ir tuomet, kai liga progresuoja, jie pailgina paciento gyvenimo trukmę. Didžioji dalis pacientų gerai toleruoja gydymą biologine terapija, daugelis gali net dirbti. Turime tokių, kurie biologiniais vaistais gydomi ne vienus metus.

Tylos kaina – pernelyg didelė

Apie žarnyno vėžį kalbama labai atsargiai, o dažnai ir nutylima. Galbūt todėl, kad kalbėti apie šią organizmo sritį apskritai neva liaudiškai tariant, “sarmata”. Tačiau iš tiesų, sirgti storosios žarnos vėžiu yra lygiai taip pat “gėda”, kaip ir miokardo infarktu sako medikai. Šia liga serga visas pasaulis, ir kalba apie tai kuo atviriausiai. Mums, lietuviams tai yra – vis dar tabu. Tik ta lietuvių tylos kaina pernelyg didelė. Gal dėl to kaltas tiesiog nežinojimas? Visdėlto kasmet šiuo vėžiu Lietuvoje suserga 1,5 tūkstančio žmonių, o 1000 kiekvienais metais nuo jo miršta. Gaila, sako medikai, kad kol kas daugiau nei pusė atvejų nustatoma, kai liga jau yra pažengusi. Tada gydymo sėkmė ir gyvenimo prognozės gerokai prastesnės.Taigi, ką turime žinoti kiekvienas.

Medicina žengia į priekį ir į pagalbą sergančioms kiaušidžių moterims jau galima pasitelkti modernią – taikinių terapiją. Naudojant ją pirminio gydymo ar atsinaujinusios ligos gydymo metu, išgyvenamumas pailgėja, ligos atsinaujinimo galimybė – ženkliai sumažėja, pailgėja gyvenimo be ligos periodas.

Tik faktai:

1. Kiaušidžių vėžio diagnozę Lietuvoje kasmet išgirsta 400–450 moterų.
2. Keturioms iš penkių pacienčių liga nustatoma vėlyvoje – trečioje arba ketvirtoje – stadijoje.
3. Kiaušidžių vėžys yra aštuntasis pagal dažnumą moterims diagnozuojamas vėžys ir septintoji dažniausia mirties nuo vėžio priežastis tarp moterų visame pasaulyje.
4. Kiekvienais metais pasaulyje kiaušidžių vėžys diagnozuojamas 230 000 moterų.
5. Kiaušidžių vėžiu dažniausiai serga darbingo amžiaus moterys (amžiaus vidurkis (35-45 metai)

Tik faktai:

Kasmet pasaulyje diagnozuojama daugiau nei 200,000 naujų kiaušidžių vėžio atvejų,tai antras pagal dažnį moterų onkologinis susirgimas.

1. Ligos pradžia slapta, nėra skryningo programų. Todėl: daugiau nei 50% pacienčių diagnozuojamas jau III–IV stadijos kiaušidžių vėžys ir kiaušidžių vėžys – dažniausia moterų mirtingumo nuo onkoginekologinių susirgimų priežastis
2. Standartinis pažengusio kiaušidžių vėžio gydymas – chirurginis gydymas bei pooperacinė chemoterapija platinos ir taksanų pagrindu
3. Jautrumas pirmos eilės chemoterapijai didelis, tačiau apie 70 – 80% pacienčių, po šio gydymo liga recidyvuoja (atsinaujina)
4. II-os eilės gydymo rezultatai nepakankami dėl išsivystančio chemorezistentiškumo (išsivysto ligos atsparumas chemoterapijai), nedidelio ir trumpalaikio efektyvumo.
5. Todėl svarbu efektyviausią gydymą skirti pačioje ligos pradžioje. Efektyviausias gydymas – chemoterapija kartu su taikinių terapija
6. Išgyvenamumas penkerius metus, susirgus kiaušidžių vėžiu, remiantis Eurocare – 5duomenimis yra 31, 7 proc.
7. Liga dažniausiai nustatoma jau išplitusi, 3-4stadijoje ir nežiūrint viso pritaikyto gydymo dažniausiai ji atsinaujina –5-erius metus be ligos recidyvo išgyvena tik apie 13 – 22 proc. ligonių.

Vaistų kiaušidžių vėžiui gydyti registracijos istorijoje – geros naujienos

Bevacizumabas – pirmas vaistas daugiau nei po 15 metų, pagerinęs kiaušidžių vėžio gydymo rezultatus (pailgėjo išgyvenamumas ir berecidyvinis periodas). Gydymas šiuo preparatu suteikia daugiau galimybių moterims, sergančioms kiaušidžių vėžiu gyventi be ligos: išgyvenamumo tikimybė pagerėja 36 procentais.

Gydymas bevacizumabu kartu su chemoterapija yra rekomenduojamas Europos onkologų asociacijos ir jau keletą metų sėkmingai taikomas kitose Europos šalyse.

Lietuvoje gydymo pagal šiuolaikines gydymo rekomendacijas galimybes riboja:

1. Nėra laisvai prieinamas gydymas taikinių terapija – bevacizumabu
2. Ne visi reikalingi vaistai yra kompensuojami.

Kiaušidžių vėžio atvejų skaičius

Per metus Lietuvoje diagnozuojama apie 400  kiaušidžių vėžio atvejų, pusė iš jų yra pažengusių (3-4) stadijų, kurioms reikalingas gydymas bevacizumabu. Pacienčių, kurioms reikalingas šis gydymas kasmet yra apie 70-80.

Kiaušidžių vėžio atkryčio gydymo problemos

1. Efektyviausio gydymo  prieinamumas.
2. Pacienčių gydymo bei stebėsenos po gydymo užtikrinimas specializuotuose centruose

Nei vienas iš būdų nesuteikia saugumo jausmo, o vaisto perėmimas iš kita liga sergančių pacientų kelia ir etinių problemų.

Todėl manome, kad tos moterimis, kurioms būtinas moderniausias gydymas, turėtų pasirūpinti valstybė. Nes moters sveikata ir gerovė – visuomenės sveikata ir gerovė.

Apgamas ilgai nekėlė įtarimo

Melanomos diagnozę Suvalkijoje gyvenantis vyras sužinojo būdamas pačiame jėgų žydėjime – 41 metų. Edmundas kaip dabar prisimena pavasarį, kai ėmė kraujuoti po mente esantis apgamas. Šviesiaodis vyras šį apgamą turėjo visą gyvenimą, ir nors jis šiek tiek skyrėsi nuo kitų – buvo iškilesnis, kartais kliūdavo už drabužių, tai nė kiek netrukdė. Vyras į jį nekreipė dėmesio. Net ir tada, kai vieną rytą prabudęs pamatė kruviną paklodę, ir suprato, kad apgamas įtrūko, jam dar nekilo jokių blogų minčių. Apgamas trūko dar kartą, ir trečią. O neilgai trukus po juo ėmė formuotis keistas darinys. Edmundas vis dar manė, kad tai nieko blogo. Sunerimo tiktai jo sesuo ir paragino išsitirti. Todėl lankydamas Santariškėse pažįstamą, ūkininkas nuėjo tiesiai į Onkologijos institutą ir paprašė gydytojo: „Užmeskite akį“. Medikui iš karto kilo įtarimas, kad kažkas negerai. Netrukus E.Gustaičiui buvo atlikta operacija. „O po dešimties dienų gavau atsakymą – melanoma, antroji stadija“, – šoko akimirką prisiminė vyras.

Liga sugrįžo su trenksmu

Tuomet jis dar nieko nebuvo girdėjęs apie melanomą, neįsivaizdavo, kas tai yra. „Tik susidūręs sužinai, kokia ta liga, kokios jos pasekmės“, – pasakojo vyras. Tiesa, ligos klastą jis pajuto ne iškart. Po operacijos medikai tikėjosi, kad piktybinis darinys pašalintas, kito gydymo nebereikia. Tačiau po kelių mėnesių E.Gustaičiui ant nugaros atsirado keli nauji dariniai – liga sugrįžo. Ūkininkui ir vėl teko gultis ant operacinės stalo. Jo laukė net kelios operacijos, viena jų buvo ypač sudėtinga. Tapo aišku, kad vien tik skalpelis melanomos nesutramdys. Edmundui pasisekė, kad tuo metu Lietuvoje buvo vykdomi naujausių vaistų melanomai gydyti klinikiniai tyrimai. Vadinamoji taikinių terapija pateisino savo vardą – vaistai pataikė tiesiai į taikinį ir pažabojo ligą. Visą laiką, kol gydėsi, Edmundas galėjo dirbti, būti su šeima – nei liga, nei gydymasis nepakeitė jo gyvenimo būdo ir įpročių. „Dabar kartais net nesmagu, kad į mane žiūri kaip į ligonį. Aš jaučiuosi sveikas žmogus“, – nuo ligos pabėgęs ūkininkas nori įkvėpti tikėjimo ir likimo broliams. Neretą žmogų sunkios ligos diagnozė palaužia, verčia gėdytis ligos, slėptis nuo kitų. Akistata su žiauria liga padėjo E.Gustaičiui suprasti, kokia trapi yra gyvenimo gija: jeigu ne laiku nustatyta diagnozė, jeigu ne modernūs vaistai, šiandien Edmundo jau nebūtų. Todėl dabar, pamatęs negražų apgamą ant kito žmogaus kūno, jis šiam pataria: „Nejuokauk, kreipkis į medikus“.

 Prie melanomą – visa gydytojų kariauna

Melanomos atvejų sparčiai daugėja visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. „Tačiau liūdniausia, kad dar sparčiau didėja išplitusios melanomos atvejų skaičius“, – neslėpė Lietuvos chemoterapeutų draugijos pirmininkas gydytojas dr. Alvydas Česas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos skyriaus vadovas. Agresyvi melanoma pacientą gali pražudyti per 3-4 menesius nuo pirmųjų simptomų atsiradimo. Tai liga, kuri iš pradžių vystosi nepastebimai. Dažnai pacientai gydytojams pasakoja 20 ar 30 metų turėję apgamą, kuris vienu metu ėmė kraujuoti. Tačiau į medikus jie kreipiasi tik praėjus dar keleriems metams. O tada paaiškėja, kad liga jau išplitusi, yra daugybė metastazių. Vistik pastaruoju metu galima išgirsti vis daugiau sėkmingų istorijų, kai melanomą pavyksta pažaboti. Prie sėkmės labai prisideda ne tik modernūs vaistai, bet ir tamprus įvairių specialybių gydytojų bendradarbiavimas. Melanoma turi daugybę veidų, todėl ją suvaldyti gali tiktai darni specialistų komanda.

Kada reikia sunerimti?

„Lietuvoje medikai yra pasiruošę anksti diagnozuoti melanomą. Bet pirmiausia pats žmogus turėtų pastebėti pokyčius“, – teigė VUL Santariškių klinikų Dermatologijos centro vadovė profesorė Matilda Bylaitė-Bučinskienė. Jeigu pigmentinis darinys, apgamas, staiga pradejo keistis – pakito jo forma, dydis, kraštai, spalva, atsirado mazgeliai, tai – ženklas sunerimti. „Dermatologas yra pirmasis specialistas, kuris padeda nustatyti, įvertinti arba įtarti apgamo supiktybėjimą ar netgi pirmuosius melanomos požymius. Tačiau gydymo taktiką tuomet parenka ne vien dermatologas, o jau visa specialistų komanda“, – teigė prof. M.Bylaitė-Bučinskienė. Kiekvienam pacientui individualų gydymo planą kuria dermatologai, chirurgai, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistai, patologai, radiologai, chemoterapeutai, imunoterapeutai ir kiti.

Stengiamasi pažeisti kuo mažiau audinių

„Bet kokia chirurginė intervencija taikoma tausojant paciento organizmą, kad operacija pažeistų kuo mažiau audinių, pacientui būtų kuo mažesnė trauma. Bet tuo pačiu reikia pašalinti visus supiktybėjusius audinius“, – apie operacijos subtilybes aiškino LSMU Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos klinikos vadovas prof. dr. Rytis Rimdeika. Daug ką lemia tai, kokio gylio ar storio yra pats navikas, kiek jis įaugęs į gilesniuosius audinius. Čia chirurgams geriausias pagalbininkas – ultragarso tyrimas. Kartu su naviku tyrimui paimamas limfmazgis iš vadinamojo limfinio baseino, kur navikas gali plisti. Be to, pašalinus piktybinį odos naviką, pacientą būtina ištirti papildomai. „Reikia atlikti pilvo ertmės organų tyrimą ultragarsu, padaryti plaučių nuotrauką – į šias vientas dažniausiai plinta melanoma“, – apie ilgą kelią diagnozės link aiškino R.Rimdeika.

Tiria ir dėl genų mutacijos

Paskutinis žodis nustatant diagnozę priklauso patologams. „Melanoma gali turėti labai daug veidų. Dėl to bendradarbiavimas su kitų specialybių medikais užtikrina geresnę, tikslesnę diagnostiką, o nustačius diagnozę – tinkamą gydymo parinkimą”, – teigė LSMU patologinės anatomijos klinikos gydytoja patologė med. dr. Jurgita Makštienė. Su ja sutiko ir Valstybinio patologijos centro gydytojas patologas Raimundas Meškauskas. „Patologai – svarbiausia grandis gydant vėžį, nes jų išvadomis grindžiama galutinė diagnozė. Tas pats galioja ir kalbant apie melanomą. Be to, šios ligos atveju patologai tiria naviką ir dėl BRAF genų mutacijos. Tai ne diagnostinis tyrimas, o terapinis – kitaip tariant, jis padeda nustatyti, ar konkrečiam pacientui reikalinga specifinė terapija“, – teigė R. Meškauskas.

Kodėl svarbu žinoti apie BRAF geno mutaciją?

Iki 60 proc. sergančiųjų melanoma organizme randamas pakitęs BRAF genas. Yra sukurta biologinė terapija, kuri veikia tik pakitusias ląsteles, kitaip tariant, nusitaiko tiesiai į taikinį. Jeigu žmogus turi BRAF mutaciją, taikinių terapija gali padėti jam suvaldyti ligą. „Mes jau turime technines galimybes ištirti didžiąją dalį vadinamojo molekulinio naviko profilio, ir jei bus sukurta biologinė terapija, blokuojanti konkrečią mutaciją,  ją bus galima taikyti konkrečiam pacientui. Tai reiškia, kad mes žingsnis po žingsnio artėjame prie vadinamosios personalizuotos medicinos, kai, tiksliai žinodami žmogaus organizmo pokyčius, galėsime taikyti vaistą, kuris tai veiks tiksliausiai“, – teigė Klaipėdos universitetinės ligoninės Molekulinės diagnostikos skyriaus vadovė doc. dr. Jūratė Kasnauskienė.

Ligoniai iš lovos pakyla per savaitę

„Vertinant onkologo chemoterapeuto požiūriu, melanoma – viena iš sudėtingesnių patologijų, nes iki šiol nebuvo jokių medikamentų jai pažaboti. Visi vaistai – chemoterapija ar ankstesnės kartos imunoterapija – ligą pristabdydavo tik trumpam – ilgalaikių rezultatų nebuvo“, – teigė chemoterapeutas A.Česas. Pastarojo dešimtmečio mokslo pasiekimai, kai buvo atrastos kritinės melanomos ląstelių genų mutacijos ir imuninės ląstelės, atsakingos už navikinių ląstelių paiešką, leido sukurti vadinamąją taikinių terapiją. Ji blokuoja BRAF – baltymą, kuris stimuliuoja ląstelių dalijimąsi, ir sulėtina naviko augimą bei plitimą. Šie vaistai gali būti skiriami tik tiems pacientams, kurių melanomą sukėlė BRAF V600 geno mutacija. „Skirti šių vaistų savo pacientams galėjome tik dalyvaudami vaistus gaminančių farmacijos kompanijų Vilties programose, klinikiniuose tyrimuose. 2013 metais   prasidėjusios programos suteikė galimybę pacientams skirti pačią naujausią taikinių terapiją – tiek monoterapiją, tiek kombinuotą gydymą naujausių vaistų deriniu, kuris veikia BRAF ir MEK signalų perdavimo grandinę.

Tuo, ką pamatėme, buvo sunku patikėti net ir mums, daug mačiusiems ir patyrusiems chemoterapeutams: net ir pačios sunkiausios būklės ligonis vos per savaitę pakildavo iš lovos, sugrįždavo į visavertį gyvenimą“, – pasakojo A.Česas. Gera žinia yra ta, kad jau nuo rugsėjo monoterapiją BRAF inhibitoriais kompensuoja Valstybinė ligonių kasa. Lietuvos piliečiai, kuriems nustatyta diagnozė, jau gali gauti reikalingų vaistų – tai reiškia, kad šalies medikai žengia koja kojon su pasaulinėmis gydymo tendencijomis. To pasiekti padėjo gydytojai, turintys klinikinės patirties, Lietuvos atsakingos sveikatos institucijos, taip pat farmacinės kompanijos, bendradarbiaujančios su valstybinėmis institucijomis, priimančiomis sprendimus vėl vaistų kompensavimo.

Gydytojas atkreipė dėmesį: taikinių terapija yra tikrai veiksminga, tačiau ne visiems ligoniams, o tik tiems, kurie turi minėtą genų mutaciją. „Tad šie vaistai skiriami tiktai po išsamių tyrimų, pacientų atranka vykdoma labai kruopščiai“, – patikino chemoterapeutų draugijos pirmininkas. „Melanoma – labai agresyvus navikas, kurio beveik neveikia chemoteropija, tačiau šiuolaikiniai preparatai, pastarieji moksliniai pasiekimai – vienas didžiausių žingsnių onkologijoje.

Po naujausių klinikinių tyrimų Europos vaistų komisija rugsėjo mėnesį patvirtino naujausio derinio – kombinuoto gydymo dviem vaistais, veikiančiais BRAF ir MEK signalų perdavimo grandinę, vartojimą pacientams, sergantiems melanoma ir turintiems BRAF V600 mutaciją.  Šio inovatyvus vaistų derinio naudojimas jau pagrįstas ir registruotas, Lietuvoje jį gauna pacientai, kurie dalyvavo vaistus gaminančių farmacijos kompanijų Vilties programose ar klinikiniuose tyrimuose. Gaila, kad mūsų galimybės juos taikyti kiekvienam pacientui, kuriam reikia, – labai apribotos. Tikiuosi, kad greitai turėsime galimybę specifiniais medikamentais gydyti visus pacientus, kuriems to reikia“, – viliasi A.Česas.

Kombinuotas gydymas – visai netolima viltis ir Lietuvos pacientams. Tai bus dar viena galimybė pacientams ir gydytojams pažaboti agresyvią ligą.

Melanoma, tai piktybinis odos ir gleivinių navikas, kuris atsiranda melanocituose – lastelėse, kurios gamina pigmentą melaniną, nuspalvinantį mūsų odą, plaukus ir akis. Melanoma – tai agresyviausia odos vėžio forma.Tačiau anksti nustačius ligą, galima išgydyti apie 95 procentus pacientų.Medikai nori atkreipti lietuvių dėmesį į melanomą.Mat tarp jaunų moterų tai dažniausias mirtį sukėlęs vėžys, – antras po moteris pasiglemžiančio krūtų vėžio.

Mes, lietuviai, iš prigimties esame vadinamosios keltiškos prigimties, todėl pasak gydytojos turėtume būti ypač atidūs savo odai;Visi žinome, jog žmogaus gyvenimo būdas, užsiėmimai ir elgsena lemia ir mūsų ligas.Saulės ir ultravioletiniai spinduliai, mažina mūsų imuninės sistemos atparumą.Nors mūsų organizmui saulė reikalinga, tačiau, kai jos per daug – ji tampa žalinga.Pasaulyje pastarąjį dešimtmetį vykdoma kampanija prieš saulės sukeltas ligas.Daug kalbama apie tamsiąją saulės pusę. Žmonės raginami nepasitikėti aklai saule, saugotis jos spindulių poilsiaujant, žaidžiat, sportuojant saulėtą dieną ir ypač saugoti vaikus, kurių oda ypač lengvai pažeidžiama.

„Apie kaulų čiulpų donorystę nežinojau visiškai nieko iki tol, kol kraujo vėžiu susirgo mano sesė. Netrukus paaiškėjo, jog jai bus reikalinga kaulų čiulpų transplantacija. Donorų pirmiausia ieško tarp šeimos narių ir man pasakė, jog rytoj atliks tyrimą bei nustatys, ar tinku būti kaulų čiulpų donore“, – prisimena Agnė.

Moteris pasakoja, jog iki minėto tyrimo buvo likusi para, todėl ji suskubo ieškoti informacijos internete: „Skaičiau įvairius forumus, kuriuose buvo prirašyta pačių baisiausių dalykų: kaip pjauna kaulą, kokia ši procedūra skausminga. Aš visą naktį negalėjau užmigti, nes maniau, kad tos procedūros metu man pjaus stuburą be nejautros. Buvo be galo baisu. Tuo metu buvo likusios kelios dienos iki Kalėdų, darbe vyko šventinis vakaras, o aš buvau tokia įsitempusi, jog tegalėjau galvoti apie tai, kaip rytoj man pjaus stuburą.“

Skaičiau įvairius forumus, kuriuose buvo prirašyta pačių baisiausių dalykų: kaip pjauna kaulą, kokia ši procedūra skausminga.

Kitą rytą iš baimės Agnė negalėjo nei valgyti, nei gerti: „Atvažiavau į ligoninę visa išbalusi. Nuėjome į procedūrinį kabinetą, iš venos paėmė 9 ml kraujo. Sėdžiu ir galvoju, jog dabar jau laukia ta baisioji procedūra, o seselė sako: „Jau viskas, gali eiti.“ Klausiu: „O daugiau nieko nedarysite?“, o seselė atsakė, kad procedūra jau atlikta. Tą akimirką supratau, kokia buvau kvaila, patikėjusi internete pateikta informacija ir neišsiaiškinusi visko taip, kaip priklauso.“

Sesės liga paskatino jauną moterį plačiau pasidomėti kaulų čiulpų donoryste – kaip ji vyksta, kokia procedūra laukia, jei esi tinkamas būti donoru, kiek lietuvių jau užsiregistravę: „Kuo daugiau į tai gilinausi, tuo paprasčiau viskas atrodė. Pradėjusi pasakoti apie kaulų čiulpų donorystę draugams, supratau, jog informacijos apie tai tikrai trūksta ir ne man vienai – niekas iš mano pažįstamų ar kolegų nežinojo apie galimybę išgelbėti gyvybę, tampant kaulų čiulpų donoru, ar to, jog užsiregistruoti yra visiškai paprasta, o pati donorystė nėra skausminga ir nekenkia žmogaus organizmui.“

Paklausta, kas būtų, jei dabar merginai paskambintų ir praneštų, jog yra žmogus, kuriam tinka jos kaulų čiulpai, pašnekovė džiaugsmingai atsako: „Šito skambučio aš labai laukiu. Tai yra mano svajonė. Labai norėčiau kažkam padėti donuodama savo kaulų čiulpus ir nebūti registre tik statistiniu vienetu. Juk išgelbėti žmogui gyvybę yra nuostabu, aš pati esu liudininkė to, kaip mano sesei galimybę gyventi padovanojo visiškai nepažįstamas žmogus. Tai įkvepia.“

Noras greičiau surasti donorą sesei

Anot Agnės, savanoriauti tokioje srityje ji niekada neplanavo, tačiau paaiškėjus, jog trejais metais jaunesnės sesers donore būti negalės ir norint jai išgelbėti gyvybę, donoro bus ieškoma Lietuvos ir Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registruose, mergina nutarė prisidėti prie registro didinimo.

„Pasidomėjusi sužinojau, jog registre donorų nėra daug, o lietuviai labiausiai ir tinka savo tautiečiams. Pamenu, vėlyvą vakarą Santariškių ligoninėje su vyru kalbėjome, jog reikia skatinti lietuvius registruotis, surengiant didelį koncertą, kuriame pasirodytų žymūs atlikėjai, o renginio metu žmonės būtų kviečiami registruotis. Savo idėją papasakojome jaunam gydytojui, kuris jai entuziastingai pritarė. Taip suorganizavome pirmą ir itin sėkmingą renginį „Gyventi negalima mirti“ – jo metu į kaulų čiulpų donorų registrą buvo įtrauktas 331 asmuo“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Aš nieko apie tai nežinojau, o dabar suvokiu kaulų čiulpų donorystės svarbą ir žinau, kad žmonės gali mirti neradus tinkamo donoro.

Noru greičiau surasti donorą ūmine leukemija sergančiai 22-ejų sesei ir kitiems laukiantiems donoro prasidėjusi Agnės savanorystė tęsėsi ir vėliau – antrais metais renginys „Gyventi negalima mirti“ buvo surengtas didžiuosiuose šalies miestuose.

„Nors vėliau kurį laiką šia veikla neužsiėmiau, bet mintys apie negiminingų kaulų čiulpų donorų registro plėtimą, visuomenės informavimą nuolat sukosi galvoje. Girdėdama žmones sakant: „Aš nieko apie tai nežinojau, o dabar suvokiu kaulų čiulpų donorystės svarbą ir žinau, kad žmonės gali mirti neradus tinkamo donoro“, supratau, jog būtina ir toliau dirbti šia kryptimi. Į savanorystės programos „Draugų kalendorius“ pristatymą nueiti paskatino mano vyras, taip aš ir tapau oficialia savanore“, – šypsosi ji.

Dalijasi savo patirtimi ir žiniomis

Agnė pripažįsta, jog jaunai, dirbančiai, mezgimo tinklaraštį rašančiai, šeimą turinčiai moteriai laiko savanorystei rasti nėra lengva, tačiau jos prasmę ji suvokia puikiai: „Aš galvoju, jog negalima visą gyvenimą gyventi vien tik sau ir dėl savęs, turi tam tikrą duoklę atiduoti ir pasauliui, žmonėms, kurie tave supa, padaryti kažką gero, nes tas gėris kažkokiu būdu tau grįžta. Negalime būti savanaudžiai, turime dalintis gerumu, padėti kitiems, o savanorystė ir yra to išraiška. Man atrodo normalu kiekvienais metais kažką paaukoti ne pelno siekiančioms, visuomeninėms organizacijoms, todėl kartais aukoju pinigų, atiduodu daiktų, o „Draugų kalendoriuje“ – savo laiką ir idėjas.“